Baimės anatomija: kas vyksta mūsų viduje?

Remiantis APA (American Psychological Association) žodynu, baimė yra pagrindinė, intensyvi emocija, kurią sukelia numatoma bei neišvengiama grėsmė. Ši grėsmė apima galimą pavojų, o tada viduje kyla reakcija mobilizuojanti organizmą bei sukelianti fiziologinius pokyčius (pulsą, kraujotakos pasikeitimus, bendrą organizmo mobilizaciją imtis veiksmų (kovoti, sustingti arba bėgti, angl. flight, freeze or fight reakcija)).

Baimės ir fobijos: kuo jos skiriasi?
Baimė – tai natūrali žmogaus reakcija į realų ar galimą pavojų. Ji padeda mums išlikti budriems ir reaguoti į grėsmingas situacijas. Tačiau kai ši baimė tampa perdėta, nelogiška ir stipriai trikdo kasdienį gyvenimą, ji vadinama fobija.

Fobijos – tai intensyvios, ilgalaikės baimės, kurios dažnai kyla dėl vieno konkretaus stimulo ar situacijos. Jas lydi stipri emocinė ir fiziologinė reakcija (pvz., padažnėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, drebulys, dusulys), net jei realus pavojus neegzistuoja. Žmonės, turintys fobijų, stengiasi išvengti baimę keliančių objektų ar situacijų, nes jos jiems sukelia didelį stresą ar net panikos priepuolius.

Dažnai kyla klausimas ar galima įveikti baimes ir kaip?

Pirmiausia baimę reikia pripažinti. Dažnai baimės daro įtaką kasdieniam gyvenimui, gali apriboti žmogaus funkcionavimą. Pripažinus, kad baisu, yra lengviau suprasti, kas tą baimę sukelia, kaip, kada ir dėl ko šis jausmas pasireiškia. Dažnai pasitelkiamas ir racionalus protas, tam kad suprasti ar baimė yra pagrįsta.

Galvojant apie žingsnius įveikti baimę - reikia su ja susidurti “akis į akį”. Padėti ir išbūti baimės akivaizdoje gali psichologas. Specialistas turėtų skatinti nevengti baimių, taip pat jų neignoruoti, o saugiai priartėti prie objekto ar situacijos keliančios šį jausmą. Žmonės žinodami ko bijo, dažnai stengiasi išvengti ir nesusidurti su baime - o tai nepadeda jos įveikti. Svarbus laipsniškas susidūrimas su baime (desensibilizacija): su tuo kas baisu susidurti pamažu.

Einant keliu įveikti baimę reikalingas pasitikėjimas savimi ir specialistu. Abejonės, pasitikėjimo savimi stoka gali stiprinti baimės jausmą. Svarbu stiprinti asmenines savybes, stiprinti savivertės jausmą ir drąsiai žengti pokyčio keliu. Naudinga praktikuoti nusiraminimo ir kvėpavimo technikas.

Nebūkite vienas - svarbu neužsidaryti ir neatsiriboti nuo aplinkos žmonių, galinčių padėti. Baimė gali kaustyti ir skatinti nenorą bendrauti su kitais ir dalintis savo sunkumais. Svarbu turėti žmonių šalia, kurie palaiko, supranta, atjaučia, eina jūsų keliu kartu. Pagalbos prašyti reikia kai sunku, o patys artimiausi, draugai, šeima, mylimieji ar jūsų psichologas turėtų būti pasiruošę jums padėti.

Kelyje svarbu mąstymą palaikyti pozityvų: vietoj to, jog sakytum, “aš nesugebėsiu" sakyk “aš esu pasiruošęs ir galiu tai padaryti."

Būtina rasti asmeniškai priimtiną būdą susidoroti su baime ir savęs neperspausti.

Dalinamės gyvenimiška kliento istorija su leidimu:

Socialinė aplinka skatina: “pasijodinėkime žirgais”. Žinoma, mąstau, kodėl gi ne - man tai naujos patirtys.

Atvykus į pramogos vietą emocijos teigiamos, visi juokiasi, yra linksmi, dalinasi mintimis ir pamąstymais, juokauja apie tai „kas būtų, jeigu būtų“, o aš jaučiu, kad man nelinksma, skęstu viena savo baimę keliančiose mintyse . Laukimas ir nežinomybė man kelia nerimą.

Jojimo instruktorė atveda žirgus, praveda instruktažą… Perspėja ir apie galimus sunkumus. Aš klausau ir jaučiu, kad mano pulsas kyla, rankos ima drebėti, muša prakaitas, kvėpuoju vis dažniau ir giliau... Instruktorė klausia, ar yra bijančių ir norinčių, kad juos vestų. Spontaniškai surėkiu: “aš!” (nors tuo metu baimės jausmas dar nebuvo įsisąmonintas). Pirma mintis – “iš tiesų išvis nebenoriu joti”. Situacijoje vidinis savisaugos jausmas padarė savo. Tačiau supratau, kad negaliu pasitraukti.

Užlipti ant žirgo nebuvo lengva, turbūt dalį fizinių jėgų jau sudegino baimės jausmas. Jojant jaučiu, kad rankos, laikydamos balną taip stipriai jį spaudžia, jog kraujas nebeteka į pirštų galus, jie tirpsta. Bėgant laikui kūnas apsiprato, kojos ir rankos mažiau spaudė balną, rankos buvo ne tokios įsitempusios, kvėpavimas susinormalizavo.

Galiausiai atėjo jausmas, kurį ir įsivaizdavau prieš bandydama joti: ramybė, miškas, tyla, gyvūnas. Eigoje pradėjau šypsotis ir galvoti: “o ko aš čia vis tik bijojau?”.

Įpusėjus maršrutui vedančioji klausia: “kaip jaučiatės, gal pati norite pabandyti?”
Ir vėl spontaniškai atsakau - “noriu”.

Prisiėmusi visą riziką ir atsakomybę, bet žinanti, kad turiu įveikti baimę - pradėjau su žirgu eiti pirmuosius žingsnius viena. Galvoje chaosas, tačiau stabilizuoju save su instrukcijomis ką turiu daryti, jei noriu sukti, jei stoti. Emociniame fone sunku, jog racionalus protas veiktų aktyviau - tačiau man pavyko. Padedant sau emocijos pakankamai stabilios, stresas nežymus, baimė kažkur toli: liko daug atsakomybės ir unikalios patirties jausmo.

Grižus, apima didžiulis džiaugmas įveikus baimę, patyrus naują dar nepatirtą jausmą, suvokus, kaip svarbu neperspausti savęs šokant stačią galva į baimę ir leidžiant sau išbūti su jausmu ir po truputį jį įveikti.

Dažniausios baimės:

• Tamsa

• Netikrumas

• Kritika

• Vienatvė

• Skausmas

• Aukštis

• Vanduo

• Uždara erdvė

Dažniausios fobijos:

• Arachnofobija – vorų baimė

• Kynofobija – šunų baimė

• Herpetofobija – gyvačių baimė

• Akrofobija – aukščio baimė

• Klaustrofobija – uždarų erdvių baimė

• Agorafobija – atvirų ar viešų erdvių baimė

• Socialinė fobija (socialinis nerimas) – stipri baimė būti stebimam, vertinamam ar kritikuojamam kitų žmonių

• Aviofobija – skrydžio lėktuvu baimė

• Dentofobija – odontologų baimė

• Trypofobija – skylių ar raštuotų paviršių baimė

Svarbu suprasti, kad fobijos yra rimtas psichologinis sutrikimas, tačiau jos yra įveikiamos taikant tinkamą psichologinę pagalbą, terapiją ar kitus pagalbos būdus.

Baimė – natūrali žmogaus būsena, lydinti mus nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Ji saugo, įspėja, kartais net įkvepia veikti. Tačiau kai baimė ima mus valdyti, ji tampa nematoma riba tarp to, kas esame, ir to, kuo galėtume tapti. Apie baimes svarbu kalbėti ne tam, kad jas išvengtume, bet kad jas pažintume. Suprasdami savo baimes, mes pradedame geriau suprasti ir save – savo ribas, traumas, svajones ir augimo galimybes. Tik atvirumas sau ir drąsa pažvelgti į tai, kas gąsdina, gali atverti duris į laisvesnį, sąmoningesnį gyvenimą.

Baimes įveikiamos, tačiau tik tu pats žinai, kokiu būdu į ją pažvelgti, bandyti ir įveikti.