Pirmasis kineziterapijos užsiėmimas
Kviečiame skaityti apie mažų vaikų patyrimą pirmame kineziterapijos užsiėmime. Šiame straipsnyje dalijamės pokalbiu su kūdikių ir vaikų Santaros Klinikų vaikų fizinės reabilitacijos centro kineziterapeute, eglesmankstos.lt tinklaraščio autore Egle Grumskiene.
Miglė Šulskutė ir Eglė Grumskienė
3/30/20261 min read
Kineziterapija mažiems vaikams dažnai suvokiama tik kaip fizinių pratimų rinkinys, skirtas judėjimo ar laikysenos problemoms spręsti. Tačiau realybėje tai yra kompleksinis procesas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka ne tik vaiko kūnas, bet ir jo emocinė būsena, žaidimas, santykis su specialistu bei tėvų požiūris.
Šį kartą kviečiama Jus ne tik skaityti, bet ir žiūrėti mūsų psichologės Miglės pokalbį su "Sveikas vaikas" kineziterapeute Elge Grumskiene.
Vaiko reakcija: daugiau nei „patinka–nepatinka“
Maži vaikai į kineziterapiją reaguoja ne racionaliai, o per saugumo jausmą ar kūno pojūčius. Todėl pirmosios reakcijos dažnai gali būti nerimastingos, verksmingos, gali atsirasti pasipriešinimas ar nenoras atlikti užduočių. Tačiau ne visos patirtys gali būti tik nemalonios, priešingai, kineziterapija gali būti smalsi ir įtraukianti. Svarbiausia suprasti, kad nemaloni reakcija nereiškia, kad terapija netinka. Dažniausiai tai rodo naujos aplinkos stresą, sensorinį jautrumą ar nepakankamą pasirengimą.
Efektyvi kineziterapija mažiems vaikams remiasi keliais svarbiais momentais. Vaikas bendradarbiauja tik tada, kai jaučiasi saugus. Tai reiškia, kad specialistui reikia laiko užmegzti ryšį, žaidybiniai elementai tampa ne „papildomu“, o esminiu įrankiu kurti naują, pasitikintį bei saugų ryšį. Jei vaikai ateina į kineziterapiją jai nepasiruošę, galime stebėti daug įtampos, nuovargio, emocinio disbalanso, tai ženkliai sumažina gebėjimą išmokti naujų judesių. Taip pat svarbu suprasti, kad progresas vyksta ne per vieną sesiją, o per kartojimą ir rutiną.
Vienas dažniausių klaidingų įsitikinimų – kad vaiką galima „tiesiog atvesti“ į terapiją. Iš tikrųjų pasirengimas apima bazinių poreikių užtikrinimą, paaiškinimą kodėl reikia eiti į kineziterapijos užsiėmimą be gąsdinimų, skatinant jausti kuo didesnį kontrolės jausmą.
Tėvų nuostatos: nematomas, bet lemiamas veiksnys
Vaikai labai tiksliai „nuskaito“ tėvų emocinę būseną. Jei tėvai nerimauja, abejoja specialistu, spaudžia vaiką („daryk, nes reikia“), vaikas dažnai gali stipriau priešintis, jausti daugiau streso ar sunkiau įsitraukti. Bendradarbiavimas su specialistu gali padėti tėvams suprasti kineziterapijos naudą ir svarbą bei kaip vyksta procesas. Sėkminga kineziterapija mažiems vaikams beveik visada yra komandinis darbas.
Daugiau apie šią temą galite žiūrėti ir klausyti mūsų pokalbyje!
